Iššūkis, kuris privertė ieškoti naujų sprendimų
Vilniaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Rasa Petraitienė prieš trejus metus susidūrė su problema, kurią puikiai pažįsta dauguma šiuolaikinių pedagogų. Jos septintokai per pamokas žiūrėjo pro langą, slapta tikrinėjo telefonus po suolais, o namų darbų atlikimo procentas siekė vos 40. Tradiciniai mokymo metodai, kurie dar prieš dešimtmetį puikiai veikė, staiga tapo visiškai neefektyvūs. Rasa suprato, kad reikia radikalių pokyčių, bet ne tokių, kurie paprasčiausiai sekiotų madingus pedagoginius trendus. Jai reikėjo kažko, kas iš tikrųjų veiktų jos klasėje, su jos mokiniais.
Situacija pasiekė kritinį tašką, kai viena gabiausia mokinė po pamokos prisipažino, kad tiesiog nebesupranta, kam visa tai reikalinga. Ne todėl, kad medžiaga būtų per sunki ar nesuprantama, bet todėl, kad ji atrodė visiškai atitrūkusi nuo realybės. Mokinė kalbėjo apie tai, kaip namuose seka įvairius tinklaraščius, žiūri edukacinius video, bendrauja forumuose apie savo pomėgius – ir visa tai vyksta internete, toje erdvėje, kuri mokykloje dažnai traktuojama kaip priešas, o ne pagalbininkas.
Būtent šis pokalbis paskatino Rasą pradėti eksperimentą, kuris vėliau virto tikra sėkmės istorija. Ji nusprendė sukurti tinklaraštį, bet ne tokį, kokius dažnai mato mokytojai – ne paprastą informacijos paskelbimo vietą, kur skelbiami namų darbai ir pranešimai tėvams. Ji norėjo sukurti erdvę, kur mokiniai patys taptų turinio kūrėjais, diskusijų dalyviais, aktyviais bendruomenės nariais.
Pirmieji žingsniai kuriant skaitmeninę erdvę
Rasa pradėjo nuo paprasčiausio dalyko – ji paklausė mokinių nuomonės. Surengė neoficialų susitikimą po pamokų su savanoriais, kurie sutiko padėti kurti naują projektą. Susėdo šeši septintokai ir mokytoja mokyklos bibliotekoje, ir kartu pradėjo braižyti idėjas ant didelių lapų. Kas turėtų būti tinklaraštyje? Kaip jis turėtų atrodyti? Kokį turinį norėtų matyti patys mokiniai?
Atsakymai buvo netikėti ir labai praktiški. Mokiniai norėjo matyti trumpus, glaustus tekstus, daug vaizdinės medžiagos, galimybę komentuoti ir diskutuoti. Jie norėjo, kad tinklaraštis būtų prieinamas telefone, kad galėtų jį naršyti bet kada. Svarbiausia – jie norėjo jausti, kad tai jų erdvė, o ne dar viena mokytojo kontroliuojama platforma.
Techninė pusė pasirodė paprastesnė, nei Rasa tikėjosi. Ji pasirinko WordPress platformą, kuri yra nemokama ir turi daugybę įskiepių, leidžiančių pritaikyti tinklaraštį įvairiems poreikiams. Dizainą padėjo sukurti vienas iš mokinių, kuris laisvalaikiu domėjosi grafikos dizainu. Mokytoja investavo šiek tiek laiko mokydamasi pagrindinių funkcijų, bet tai nebuvo sudėtinga – dauguma dalykų buvo intuityvūs.
Pirmasis tinklaraščio įrašas buvo publikuotas 2021 metų rugsėjo pradžioje. Tai buvo paprasta žinutė, kurioje Rasa paaiškino projekto idėją ir pakvietė mokinius prisijungti. Per pirmąsias dvi savaites užsiregistravo tik 12 mokinių iš 28. Bet tai buvo pradžia.
Kaip įkvėpti mokinius tapti turinio kūrėjais
Didžiausias iššūkis nebuvo techninis, o psichologinis. Mokiniai buvo įpratę būti turinio vartotojais, o ne kūrėjais. Jie galėjo valandų valandas žiūrėti video ar skaityti įrašus, bet mintis patiems ką nors sukurti kėlė nerimą. Rasa suprato, kad reikia pradėti nuo mažų, pasiekiamų užduočių, kurios neišgąsdintų ir leistų patirti greitą sėkmę.
Pirmoji užduotis buvo paprasta: parašyti tris sakinius apie savo mėgstamiausią knygą ar filmą ir pasidalinti tinklaraštyje. Niekas neverčia rašyti ilgų esė, niekas nekritikuos už klaidas – tiesiog pasidalinkite mintimis. Rezultatas pranoko lūkesčius: per savaitę pasirodė 23 įrašai. Mokiniai ne tik rašė apie knygas, bet ir komentuodavo vienas kito įrašus, rekomendavo, diskutavo.
Antrasis žingsnis buvo drąsesnis. Rasa pasiūlė mokinių grupėms sukurti savaitės temą. Viena grupė pasirinko temą „Kodėl mes vis dar skaitome Donelaičio?” ir sukūrė interaktyvų įrašą su meme, trumpais video fragmentais ir net apklausa. Kita grupė padarė „Žodžių žaidimų savaitę”, kur kasdien publikavo kalbos galvosūkius ir iššūkius. Staiga tinklaraštis tapo ne mokytojo projektu, o mokinių erdve.
Svarbus momentas buvo tas, kad Rasa sąmoningai atsitraukė nuo kontrolės. Ji nenustatė griežtų taisyklių, nekoregavo kiekvieno žodžio, nereikalavo akademinio stiliaus. Jos vaidmuo pasikeitė – ji tapo facilitatore, kuri padeda, pataria, palaiko, bet neperima iniciatyvos. Kai mokiniai pajuto šią laisvę, jų kūrybiškumas tiesiog sprogo.
Interaktyvumo elementai, kurie pakeitė žaidimo taisykles
Tinklaraštis tikrai tapo interaktyvus ne todėl, kad turėjo daug mygtukų ar animacijų, o todėl, kad sukūrė tikrą dialogą tarp dalyvių. Rasa įdiegė kelis elementus, kurie pasirodė esą kritiškai svarbūs įsitraukimui didinti.
Pirma, ji sukūrė savaitinių iššūkių sistemą. Kiekvieną pirmadienį tinklaraštyje pasirodydavo naujas iššūkis – tai galėjo būti kūrybinio rašymo užduotis, kalbos galvosūkis, diskusijos tema ar net fotografijos konkursas, susijęs su literatūra. Mokiniai galėjo dalyvauti savanoriškai, bet tie, kurie dalyvaudavo, gaudavo specialų ženkliuką prie savo vardo. Tai nebuvo pažymys ar oficialus įvertinimas, bet mokiniai vertino šį pripažinimą labiau nei tradicines penkis balus.
Antra, ji įdiegė komentarų sistemą, kuri skatino konstruktyvų dialogą. Ne tik leido komentuoti, bet ir sukūrė tam tikras gaires – komentaras turėjo būti ne trumpesnis nei du sakiniai, turėjo prisidėti prie diskusijos, o ne tiesiog pasakyti „gerai” ar „patiko”. Iš pradžių mokiniai šiek tiek pasipriešino, bet greitai įsivažiavo ir komentarai tapo tikromis mini diskusijomis.
Trečia, Rasa pradėjo organizuoti virtualius „autorinės valandos” seansus. Kartą per mėnesį vienas mokinys ar mokinių grupė būdavo išrinkti kaip mėnesio autoriai, ir jie turėjo valandą, kai kiti galėjo užduoti jiems klausimus apie jų kūrybą, procesą, idėjas. Tai vyko per komentarus realiu laiku, ir tapo tikru įvykiu, kurio mokiniai laukdavo.
Ketvirta, ji integruodavo multimedijos elementus. Mokiniai galėjo įkelti ne tik tekstą, bet ir nuotraukas, video, garso įrašus, piešinius. Vienas mokinys sukūrė podcast’ą apie lietuvių literatūrą, kitas – video esė apie kalbos kaitą. Šis įvairovės leidimas pritraukė net tuos mokinius, kurie tradiciniais metodais niekada nedalyvaudavo.
Skaičiai, kurie byloja patys už save
Po pusės metų nuo tinklaraščio paleidimo Rasa nusprendė paanalizuoti, ar šis eksperimentas iš tikrųjų veikia. Ji surinko duomenis ir palygino juos su ankstesniais semestrais. Rezultatai buvo stulbinantys.
Namų darbų atlikimo procentas išaugo nuo 40 iki 87 procentų. Bet dar įdomiau buvo tai, kad mokiniai pradėjo daryti daugiau nei reikalaujama. Jei užduotis buvo parašyti 200 žodžių tekstą, vidutiniškai mokiniai rašydavo 350 žodžių. Jei reikėjo pakomentuoti du įrašus, jie komentuodavo penkis ar šešis.
Aktyvus dalyvavimas pamokose išaugo dar labiau. Rasa skaičiavo, kiek mokinių pakelia ranką per pamoką, kiek užduoda klausimų, kiek inicijuoja diskusijas. Šie skaičiai išaugo maždaug 300 procentų – būtent iš čia kilo ta įspūdinga statistika. Mokiniai, kurie anksčiau tylėdavo visą pamoką, dabar aktyviai dalyvaudavo, nes jie jau buvo įpratę diskutuoti ir dalintis mintimis tinklaraštyje.
Pažymių vidurkis klasėje pakilo nuo 6,8 iki 8,2 balo. Bet dar svarbiau – sumažėjo skirtumas tarp geriausių ir silpniausių mokinių. Tie, kurie anksčiau atsiliko, tinklaraštyje rado erdvę, kur galėjo mokytis savo tempu, žiūrėti kitų pavyzdžius, užduoti klausimus nejaučiant gėdos.
Apklausa parodė, kad 92 procentai mokinių teigė, jog lietuvių kalba tapo jų mėgstamesniu dalyku arba bent jau daug įdomesniu nei anksčiau. 85 procentai sakė, kad tinklaraštis padėjo jiems geriau suprasti medžiagą. 78 procentai teigė, kad jie jaučiasi labiau įvertinti ir išgirsti nei tradicinėse pamokose.
Iššūkiai ir klaidos, kurių niekas nevengia
Būtų neteisinga pasakyti, kad viskas vyko sklandžiai ir be problemų. Rasa susidūrė su daugybe iššūkių, ir kai kurie iš jų buvo tikrai sudėtingi.
Pirmasis didelis iššūkis buvo laiko valdymas. Tinklaraščio priežiūra, komentarų moderavimas, turinio kūrimas ir mokinių palaikymas pareikalavo daug daugiau laiko, nei ji tikėjosi. Pirmaisiais mėnesiais Rasa praleisdavo po 10-15 valandų per savaitę papildomai dirbdama su tinklaraščiu. Tai buvo išsekinama, ir ji suprato, kad reikia optimizuoti procesus.
Sprendimas buvo delegavimas. Rasa sukūrė mokinių moderatorių grupę – penkis atsakingus mokinius, kurie padėdavo prižiūrėti komentarus, atsakydavo į klausimus, padėdavo kitiems mokiniams su techninemis problemomis. Tai ne tik sumažino jos darbo krūvį, bet ir suteikė mokiniams atsakomybės jausmą bei lyderystės patirties.
Antrasis iššūkis buvo skaitmeninio atotrūkio problema. Ne visi mokiniai turėjo vienodą prieigą prie interneto ar įrenginių namuose. Trys mokiniai iš klasės neturėjo kompiuterių, o vienas gyveno vietovėje su nestabiliu internetu. Rasa negalėjo ignoruoti šios problemos, nes tai reikštų, kad tinklaraštis taptų dar vienu nelygybės šaltiniu.
Ji išsprendė tai keliais būdais. Pirma, užtikrino, kad visi tinklaraščio turinys būtų prieinamas ir per telefoną. Antra, suderino su mokyklos administracija, kad tie mokiniai galėtų naudotis kompiuterių klase po pamokų. Trečia, sukūrė alternatyvias užduotis popierinėje formoje tiems, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo dalyvauti internetinėje veikloje.
Trečiasis iššūkis buvo susijęs su turinio kokybe ir tinkamumu. Kartą vienas mokinys paskelbė įrašą, kuris buvo netinkamas – jis naudojo netinkamą kalbą ir šiek tiek peržengė ribas. Rasa suprato, kad reikia aiškių gairių, bet ne tokių, kurios užgniaužtų kūrybiškumą. Ji kartu su mokiniais sukūrė „Bendruomenės sutartį” – dokumentą, kurį visi pasirašė ir kuris nustatė pagrindines elgesio taisykles tinklaraštyje.
Kaip projektas išaugo už klasės ribų
Po metų sėkmingo darbo su viena klase, Rasa nusprendė išplėsti projektą. Ji pakvietė prisijungti ir kitas savo klases, o vėliau ir kitus mokyklos mokytojus. Tinklaraštis transformavosi iš vienos klasės projekto į visą mokyklos bendruomenę.
Kiti mokytojai iš pradžių žiūrėjo skeptiškai. Jie matė tai kaip papildomą darbo krūvį, dar vieną technologinį iššūkį, dar vieną dalyką, kurį reikia išmokti. Bet Rasa neprimetė – ji tiesiog pakvietė juos stebėti, dalyvauti kaip svečiams, pamatyti rezultatus. Kai matematikos mokytojas pamatė, kaip mokiniai entuziastingai diskutuoja apie literatūrą tinklaraštyje, jis nusprendė sukurti savo matematikos skyrių.
Pamažu tinklaraštis tapo mokyklos skaitmeniniu centru. Istorijos mokytojas pradėjo skelbti interaktyvias viktorinas. Anglų kalbos mokytoja organizavo tarptautinį projektą su mokykla Airijoje, kur mokiniai bendravo per tinklaraštį. Dailės mokytojas sukūrė virtualią galeriją mokinių darbams. Kiekvienas mokytojas pritaikė įrankį savo poreikiams, bet pagrindinė filosofija išliko ta pati – mokiniai yra turinio kūrėjai, ne tik vartotojai.
Tėvai taip pat įsitraukė. Iš pradžių kai kurie buvo susirūpinę dėl ekrano laiko didinimo, bet kai pamatė, kaip kokybiškai ir produktyviai jų vaikai naudoja šį laiką, jie tapo projekto rėmėjais. Kai kurie tėvai net pradėjo skaityti tinklaraštį ir komentuoti – žinoma, atsargiai ir nepersistengdami, kad nesugriauti mokinių erdvės.
Mokyklos administracija pripažino projektą kaip inovaciją ir skyrė nedidelį biudžetą tolesniems patobulinimams. Rasa galėjo įsigyti geresnę hosting’o paslaugą, premium įskiepius, net organizuoti mokymus kitiems mokytojams. Projektas, kuris prasidėjo kaip vienos mokytojos eksperimentas, tapo mokyklos skaitmeninės transformacijos pavyzdžiu.
Praktiniai patarimai tiems, kurie nori pakartoti sėkmę
Rasa dabar dažnai yra kviečiama į konferencijas ir mokymus pasidalinti savo patirtimi. Ji visada pabrėžia, kad nėra vieno teisingo būdo, kaip sukurti interaktyvų tinklaraštį – kiekviena mokykla, kiekviena klasė, kiekvienas mokytojas yra unikalūs. Bet yra keli principai, kurie veikia universaliai.
Pirmas ir svarbiausias patarimas – pradėkite nuo mokinių poreikių, ne nuo technologijos. Technologija yra tik įrankis, ne tikslas. Prieš kurdami bet ką, pakalbėkite su mokiniais, sužinokite, ko jie nori, kaip jie mokosi, kas jiems įdomu. Tinklaraštis, kuris atitinka mokinių poreikius, visada bus sėkmingesnis už technologiškai pažangų, bet mokinių nepriimtą projektą.
Antras patarimas – pradėkite mažai ir paprastai. Nereikia iš karto kurti sudėtingos platformos su šimtais funkcijų. Pradėkite nuo paprasto tinklaraščio su keliais pagrindiniais elementais. Stebėkite, kas veikia, kas ne, ir pamažu plėskite. Rasa pradėjo nuo WordPress su standartiniu dizainu ir tik keliais įskiepiais. Viskas kita atsirado pamažu, organiškai.
Trečias patarimas – leiskite mokiniams būti lyderiais. Nedarykite visko patys. Įtraukite mokinius į kūrimo procesą, paprašykite jų pagalbos, pasitikėkite jų nuomone. Mokiniai turi neįtikėtinų idėjų ir gebėjimų, kurie dažnai lieka nepanaudoti tradicinėje mokykloje. Tinklaraštis yra puiki erdvė šiems talentams atskleisti.
Ketvirtas patarimas – būkite kantrus ir atkaklūs. Pirmieji mėnesiai gali būti sunkūs. Mokiniai gali būti skeptiški, dalyvavimas žemas, rezultatai neryškūs. Bet jei išliksite nuoseklūs, jei toliau kvisite, palaiky site, įkvėpsite – lūžio taškas ateis. Rasos atveju tai užtruko apie tris mėnesius, kol projektas tikrai įsibėgėjo.
Penktas patarimas – nesibijokite klaidos. Eksperimentuokite, bandykite naujus dalykus, ir jei kas nors neveikia – tiesiog pakeiskite. Rasa išbandė daugybę idėjų, kurios neprigijo. Ji organizavo virtualius susitikimus, kuriuose niekas nedalyvavo. Ji kūrė sudėtingas užduotis, kurias mokiniai ignoravo. Bet kiekviena nesėkmė mokė ją kažko naujo ir vedė arčiau to, kas tikrai veikia.
Ką ateitis ruošia interaktyviems mokymosi įrankiams
Po trejų metų darbo su tinklaraščiu, Rasa mato, kaip šis įrankis toliau evoliucionuoja. Mokiniai dabar patys siūlo naujas funkcijas, naujas veiklos formas. Neseniai viena mokinių grupė pasiūlė sukurti podcast’ų seriją apie lietuvių literatūrą, kurią galėtų klausytis ne tik jų mokyklos mokiniai, bet ir kiti.
Kita grupė nori integruoti dirbtinio intelekto įrankius, kurie padėtų mokiniams tobulinti rašymo įgūdžius. Ne tam, kad AI rašytų už juos, bet tam, kad teiktų grįžtamąjį ryšį, siūlytų patobulinimus, padėtų mokytis. Rasa žiūri į šias idėjas su entuziazmu, bet ir atsargumu – ji nori užtikrinti, kad technologija tarnautų mokymui, o ne atvirkščiai.
Ji taip pat mato, kaip tinklaraštis tampa tiltu tarp mokyklos ir platesnės bendruomenės. Vietos biblioteka pasiūlė bendradarbiavimą – mokiniai galėtų rašyti recenzijas apie naujas knygas, kurios pasirodytų ir bibliotekos svetainėje. Vietos laikraštis domisi mokinių tekstais ir siūlo spausdinti geriausius. Staiga mokiniai rašo ne tik mokytojui, bet ir tikrai auditorijai – tai keičia viską.
Rasa taip pat stebi, kaip panašūs projektai kyla kitose mokyklose. Ji yra sukūrusi neoficialų tinklą mokytojų, kurie eksperimentuoja su interaktyviais skaitmeniniais įrankiais. Jie dalijasi patirtimi, idėjomis, ištekliais. Kartais organizuoja bendrus projektus tarp skirtingų mokyklų – mokiniai iš Vilniaus diskutuoja su mokiniais iš Klaipėdos apie tą pačią knygą, lygina perspektyvas, mokosi vienas iš kito.
Ji taip pat mato iššūkius. Technologijos keičiasi greitai, ir tai, kas šiandien veikia, rytoj gali būti pasenę. Mokinių dėmesys yra vis sunkiau išlaikomas – konkurencija dėl jų laiko ir dėmesio nuolat auga. Bet Rasa tiki, kad jei išlaikys pagrindinį principą – mokiniai centre, jų poreikiai ir interesai pirmenybėje – projektas išliks aktualus ir toliau.
Kai skaičiai tampa tikromis istorijomis
Statistika apie 300 procentų padidėjusį įsitraukimą yra įspūdinga, bet už šių skaičių slypi tikros mokinių istorijos, kurios tikrai parodo projekto poveikį.
Yra Tomas, kuris pirmoje klasės pusėje buvo tylus, atsitraukęs, vos išlaikantis lietuvių kalbą. Tinklaraštyje jis atrado savo balsą. Pradėjo rašyti trumpas istorijas, kurios sulaukė bendraamžių pripažinimo. Dabar jis yra vienas aktyviausių tinklaraščio dalyvių, jo pažymiai pakilo iki devynių, ir jis galvoja apie kūrybinio rašymo studijas universitete.
Yra Emilija, kuri visada buvo gera mokinė, bet labai perfekcionistė ir bijanti klysti. Tinklaraštyje, kur klaidos buvo traktuojamos kaip mokymosi dalis, ji išmoko rizikuoti, eksperimentuoti, išreikšti drąsesnes mintis. Jos kritinis mąstymas išaugo neįtikėtinai, ir dabar ji ne tik gauna puikius pažymius, bet ir tikrai supranta medžiagą giliai.
Yra Lukas, kuris turėjo mokymosi sunkumų ir tradicinėse pamokose visada atsiliko. Tinklaraštyje jis galėjo mokytis savo tempu, peržiūrėti medžiagą tiek kartų, kiek reikia, užduoti klausimus nepublikoje. Multimedijos elementai – video, garso įrašai, vaizdinė medžiaga – padėjo jam suprasti tai, ko nesuprato iš vadovėlių. Jo pažangą Rasa vadina stebuklu, nors iš tikrųjų tai tiesiog tinkamas įrankis tinkamam mokiniui.
Šios istorijos primena, kad švietimas nėra apie sistemas ir statistiką – jis apie individualius žmones, jų augimą, jų sėkmę. Tinklaraštis tapo įrankiu, kuris leido Rasai pasiekti kiekvieną mokinį ten, kur jis yra, ir padėti jam augti savo keliu. Tai, kas pradėjo kaip eksperimentas su technologija, virto giliu pedagoginiu pokyčiu, kuris grąžino džiaugsmą mokytis ir mokyti. Rasa dabar žino, kad jos mokiniai nebesėdi klasėje žiūrėdami pro langą – jie aktyviai dalyvauja, kuria, mokosi ir auga. Ir tai, galiausiai, yra vienintelis skaičius, kuris tikrai svarbu.