Pradžia, kuri neatrodė kaip pradžia
Viktorija Kazlauskaitė daugiau nei dešimt metų mokė lietuvių kalbos vidurinėje mokykloje Kaune. Niekas iš jos kolegų tikriausiai nebūtų pasakęs, kad ši moteris kažkada turės daugiau nei 40 000 mėnesinių skaitytojų. Ji pati to tikrai neplanavo. Pirmasis jos tinklaraščio įrašas buvo paprastas – kelios mintys apie tai, kodėl vaikai nemėgsta skaityti, parašytos vėlyvą ketvirtadienio vakarą po ilgos darbo dienos.
Tai, kas nutiko toliau, nėra stebuklas ir nėra atsitiktinumas. Tai yra labai konkrečių sprendimų seka, kurią galima išanalizuoti ir, svarbiausia, pakartoti.
Pirmas žingsnis: ji rašė apie tai, ką tikrai žinojo
Daugelis žmonių, pradedančių tinklaraštį, daro tą pačią klaidą – bando aprėpti per daug arba rašo apie tai, kas atrodo madinga, o ne apie tai, ką iš tikrųjų išmano. Viktorija to nedarė, nors ir ne dėl strateginių sumetimų. Ji tiesiog rašė apie mokyklą, apie vaikus, apie knygas ir apie tai, kaip sunku šiandien perduoti meilę literatūrai žmogui, kurio telefonas yra įdomesnis už bet kurį romaną.
Šis autentiškumas – ne kaip rinkodaros triukas, o kaip natūrali rašymo pozicija – sukūrė kažką, ko daugeliui tinklaraščių trūksta: balsą. Skaitytojai jaučia skirtumą tarp žmogaus, kuris rašo iš patirties, ir žmogaus, kuris rašo, nes nori turėti tinklaraštį.
Antras žingsnis: reguliarumas prieš tobulumą
Pirmuosius šešis mėnesius Viktorija skelbė įrašus kiekvieną savaitę – net tada, kai pati manė, kad tas konkretus tekstas nėra pakankamai geras. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurie lengvai skamba kaip patarimas, bet yra neįtikėtinai sunku įgyvendinti praktiškai, ypač žmogui, kurio profesija reikalauja tikslaus ir taisyklingo teksto.
Algoritmiškai ir psichologiškai reguliarumas veikia paprastai: skaitytojai grįžta ten, kur žino, kad ras naują turinį. Tinklaraštis, kuris atnaujinamas nenuspėjamai, yra kaip parduotuvė su neaiškiomis darbo valandomis – žmonės nustoja eiti.
Trečias žingsnis: ji nesistengė patikti visiems
Maždaug po trijų mėnesių Viktorija parašė įrašą, kuriame gana atvirai kritikavo dabartinę lietuvių kalbos mokymo programą. Tekstas buvo nuomoninis, vietomis aštrus, ir sulaukė nemažai prieštaringų komentarų. Dalis skaitytojų nesutiko. Keletas parašė gana nemalonių žinučių.
Bet būtent tas įrašas buvo pasidalintas daugiau nei du šimtus kartų per pirmą savaitę. Nes jis turėjo poziciją. Internete yra begalė neutralaus, atsargaus, „iš vienos pusės taip, iš kitos pusės kitaip” turinio. Žmonės dalinasi tuo, kas juos kažkaip paveikia – sutikimu, pasipiktinimu, atpažinimu.
Ketvirtas žingsnis: bendruomenė prieš auditoriją
Viktorija ilgą laiką atsakydavo į kiekvieną komentarą. Ne formaliai, ne vienu sakiniu, o realiai – tarsi kalbėdama su žmogumi. Tai reikalauja laiko, ir tam tikru momentu tampa nebeįmanoma daryti tą patį mastą. Bet ankstyvajame etape šis įsitraukimas sukūrė kažką svarbesnio už sekėjų skaičių: žmones, kurie jaučiasi esą tinklaraščio dalimi, o ne tik jo vartotojai.
Skirtumas tarp auditorijos ir bendruomenės yra tas, kad auditorija išeina, kai atsiranda kažkas įdomesnio. Bendruomenė lieka ir dar atvedą kitus.
Penktas žingsnis: ji suprato, kad augimas yra lėtas ir tai yra normalu
Po pirmų trijų mėnesių Viktorija turėjo apie 200 reguliarių skaitytojų. Po šešių – apie 800. Pirmasis tūkstantis atėjo beveik po metų. Šie skaičiai neatrodo įspūdingai, kol nesupranti, kad kiekvienas iš tų žmonių atėjo dėl turinio, o ne dėl reklamos ar atsitiktinio viruso.
Organinis augimas yra lėtas, bet jis kuria stabilų pagrindą. Tinklaraščiai, kurie „sprogo” per naktį dėl vieno viralinio įrašo, dažnai neišlaiko to tempo. Tinklaraščiai, kurie augo po truputį, paprastai išlieka.
Tai, kas iš tikrųjų nutiko
Viktorijos istorija nėra apie slaptą formulę ar tinkamą laiką. Ji yra apie tai, kad žmogus, turintis ką pasakyti ir pakankamai kantrybės tai sakyti reguliariai, galiausiai suranda savo skaitytojus. Penki žingsniai, aprašyti čia, nėra originalūs atradimai – tai yra modelis, kurį galima pastebėti daugelio sėkmingų tinklaraštininkų istorijose.
Sunkiausia dalis nėra techninė ir nėra strateginė. Sunkiausia dalis yra tęsti tada, kai šeštą mėnesį statistika rodo 300 skaitytojų ir atrodo, kad niekas neskaitys niekada. Viktorija tęsė. Ir tai, matyt, yra vienintelis žingsnis, kurio negalima nei sutrumpinti, nei apeiti.