Kai tradicinės pamokos tiesiog nebeveikia
Pažįstu vieną mokytoją – Ramunę. Ji dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą vienoje Kauno mokykloje jau penkiolika metų. Prieš porą metų ji man prisipažino, kad beveik metė viską po velnių. Ne dėl to, kad nemėgtų savo darbo – atvirkščiai. Tiesiog ji matė, kaip jos mokiniai sėdi pamokose tarsi zombiai, spoksodami į telefonus po suolais ar svajingai žvelgdami pro langą. Tradicinės pamokos, vadovėliai, kontroliniai – viskas atrodė tarsi iš praėjusio amžiaus. Ir, tiesą sakant, taip ir buvo.
Tada Ramunė nusprendė daryti kažką radikalaus. Ji sukūrė tinklaraštį. Ne šiaip sau mokyklinį puslapį su tvarkaraščiais ir pranešimais, o tikrą interaktyvų erdvę, kur mokiniai galėtų dalyvauti, kurti, diskutuoti ir mokytis visai kitaip. Rezultatai? Per vienerius metus mokinių įsitraukimas išaugo 300 procentų. Taip, tristu procentų. Kaip ji tai padarė? Sėdėkite patogiau, nes šita istorija verta dėmesio.
Nuo idėjos iki pirmojo įrašo – kelias per abejonių kalnus
Ramunė nėra jokia technologijų guru. Ji pati juokiasi, kad dar prieš trejus metus vos sugebėjo susikurti Gmail paskyrą. Bet ji suprato vieną paprastą dalyką: jei nori pasiekti šiuolaikinį paauglį, turi kalbėti jo kalba ir būti ten, kur jis praleidžia laiką. O paaugliai tikrai nepraleidžia laiko skaitydami vadovėlius.
Pirmiausia ji išsirinko platformą. Tyrė įvairias galimybes – WordPress, Blogger, Wix. Galiausiai sustojo ties WordPress, nes jis pasirodė pakankamai lankstus ir turėjo daug nemokamų įskiepių, kurie leido pridėti interaktyvumo. Bet svarbiausia – ji nepasidavė pirmajai bangai techninio nusivylimo. Kai kas nors neveikė, ji ieškojo vaizdo pamokėlių YouTube’e, klausė kolegų, bandė dar kartą.
Pirmasis jos tinklaraščio įrašas buvo apie Kristijoną Donelaitį. Skamba nuobodžiai? Palaukite. Ji nepradėjo nuo „Kristijonas Donelaitis gimė…” Vietoj to, ji sukūrė įrašą pavadinimu „Kodėl 300 metų senumo eilėraštis apie valstiečius yra labiau relatable nei tavo Instagram feed”. Įraše buvo memes, nuorodos į šiuolaikines dainas su panašiomis temomis, net TikTok video fragmentai, kuriuos ji pati sukūrė (taip, 45-erių mokytoja mokėsi kurti TikTok turinį).
Interaktyvumas – ne tik mygtukų paspaudinėjimas
Štai kur prasideda tikroji magija. Ramunė suprato, kad tinklaraštis negali būti tik vienpusis komunikacijos kanalas. Jei ji tiesiog perkeltų savo pamokas į skaitmeninę erdvę, niekas nepasikeis. Todėl ji įdiegė keletą esminių interaktyvių elementų:
Komentarų sistema su pravardėmis. Taip, skamba keistai, bet ji leido mokiniams komentuoti naudojant slapyvardžius (žinoma, ji žinojo, kas yra kas, bet kiti mokiniai – ne). Tai suteikė jiems drąsos išsakyti nuomones, kurias galbūt nebūtų išdrįsę pasakyti klasėje. Diskusijos po įrašais tapo karštesnės nei bet kada klasėje.
Savaitiniai iššūkiai. Kiekvieną savaitę ji paskelbdavo kūrybinį iššūkį. Pavyzdžiui: „Perrašyk Maironio eilėraštį šiuolaikine kalba” arba „Sukurk meme apie ‘Metų’ personažą”. Geriausias darbas būdavo skelbiamas tinklaraštyje su autoriaus vardu (jei jis sutikdavo). Staiga literatūra tapo konkurencija, žaidimu, kažkuo įdomiu.
Balsavimai ir apklausos. Prieš pradedant naują temą, ji leisdavo mokiniams balsuoti, kurią knygą skaityti pirmiau arba kokią temą nagrinėti. Žinoma, ji turėjo tam tikrą programą, kurią privalėjo įvykdyti, bet ta nedidelė pasirinkimo laisvė darė didžiulį skirtumą.
Multimedija visur. Kiekviename įraše būdavo ne tik tekstas. Podcast’ai, video, nuotraukos, gif’ai, Spotify grojaraščiai su muzika, susijusia su tema. Ji pavertė kiekvieną temą daugiasluoksniu patyrimu.
Kai mokiniai pradeda kurti patys
Maždaug po trijų mėnesių nutiko kažkas netikėto. Vienas mokinys – Tomas, kuris paprastai tylėdavo pamokose kaip žuvis – atsiuntė Ramunei laišką. Jis paklausė, ar galėtų parašyti svečio įrašą tinklaraštyje apie tai, kaip jis mato Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą”. Ramunė buvo priblokšta. Žinoma, ji sutiko.
Tomo įrašas buvo fantastiškas. Jis panaudojo analogijas su šiuolaikiniais influenceriais, kalbėjo apie Mažvydą kaip apie pirmąjį lietuvių „content creator’ių”. Kiti mokiniai pamėgo. Komentarai plūdo. Prasidėjo diskusijos. Ir tada dar vienas mokinys norėjo rašyti. Ir dar vienas.
Ramunė suprato, kad ji ką tik atrado aukso gysla. Ji sukūrė „Mokinių balsai” sekciją tinklaraštyje, kur mokiniai galėjo skelbti savo kūrybą, analizę, mintis. Staiga jos tinklaraštis tapo ne tik mokymo įrankiu, bet ir mokinių kūrybos platforma. Jie rašė ne todėl, kad privalėjo, o todėl, kad norėjo. Jų darbai buvo matomi, vertinami, komentuojami.
Viena mergina sukūrė video esė apie feminizmo ženklus lietuvių literatūroje. Kitas mokinys pradėjo podcast’ų seriją, kur kalbėdavosi su klasės draugais apie skaitomas knygas. Dar vienas sukūrė Instagram paskyrą, kur iliustruodavo literatūros personažus šiuolaikiniame kontekste. Visa tai buvo susieta su tinklaraščiu, visa tai buvo dalis mokymosi proceso.
Skaičiai, kurie kalba patys už save
Gerai, pakalbėkime apie tuos 300 procentų. Kaip Ramunė tai išmatavo? Ji naudojo keletą metrikų:
Pirma, dalyvavimas pamokose. Prieš tinklaraštį, vidutiniškai apie 30 procentų mokinių aktyviai dalyvaudavo diskusijose pamokose. Po tinklaraščio įvedimo šis skaičius išaugo iki 85 procentų. Mokiniai ateidavo į pamokas jau perskaityę tinklaraščio įrašus, turėdami nuomonę, norėdami diskutuoti.
Antra, namų darbų atlikimas. Tradiciniai namų darbai būdavo atlikti apie 60 procentų laiku. Užduotys, susijusios su tinklaraščiu (komentavimas, kūrybiniai darbai, apklausos), būdavo atliekamos 95 procentų laiku. Mokiniai net prašydavo papildomų užduočių.
Trečia, laikas, praleistas mokantis. Ramunė galėjo sekti, kiek laiko mokiniai praleidžia tinklaraštyje (anonimizuotai, žinoma). Vidutiniškai mokinys praleisdavo apie 45 minutes per savaitę tinklaraštyje – tai buvo laikas, praleistas savanoriškai, be jokio prievartos, už pamokų ribų.
Ketvirta, pažymiai. Taip, net pažymiai pagerėjo. Vidutinis klasės pažymys pakilo nuo 6.8 iki 8.2. Bet svarbiau nei pažymiai – mokiniai pradėjo tikrai suprasti ir vertinti literatūrą, o ne tiesiog mokytis atmintinai.
Klaidos, nesėkmės ir kas tikrai nesuveikė
Būkime sąžiningi – ne viskas buvo rožėmis klota. Ramunė padarė daug klaidų kelyje. Ir ji norėtų, kad kiti mokytojai, kurie galvoja apie panašius projektus, žinotų apie jas.
Per daug per greitai. Iš pradžių ji bandė skelbti naują įrašą kasdien. Tai buvo nesąmonė. Ji perdegė per dvi savaites. Dabar ji skelbia du-tris kokybiškus įrašus per savaitę, ir tai veikia daug geriau.
Bandymas būti „cool”. Pirmaisiais mėnesiais ji per daug stengėsi naudoti jaunimo žargoną ir būti „su trendu”. Tai atrodė dirbtinai ir keistai. Mokiniai tai pajuto. Kai ji tiesiog pradėjo būti savimi – mokytoja, kuri nuoširdžiai myli literatūrą ir nori ja pasidalinti – viskas pasikeitė.
Ignoravimas tų, kurie neturi prieigos. Ne visi mokiniai turėjo kompiuterius namuose ar gerą interneto ryšį. Ramunė tai suprato tik po kelių savaičių, kai pastebėjo, kad tie patys mokiniai niekada nedalyvauja tinklaraštyje. Ji išsprendė problemą leisdama naudotis mokyklos kompiuteriais po pamokų ir sukurdama mobiliesiems optimizuotą tinklaraščio versiją.
Neaiškūs lūkesčiai. Iš pradžių mokiniai nesuprato, ar dalyvavimas tinklaraštyje yra privalomas, ar savanoriškas, kaip tai bus vertinama. Ramunė turėjo aiškiai apibrėžti taisykles ir vertinimo kriterijus.
Praktiniai patarimai tiems, kurie nori pakartoti šį eksperimentą
Jei esate mokytojas ir galvojate: „Aš taip pat noriu pabandyti”, štai keletas konkrečių patarimų iš Ramunės patirties:
Pradėkite mažai. Nesistenkite sukurti tobulo tinklaraščio nuo pirmos dienos. Pradėkite nuo paprastos platformos, vieno įrašo per savaitę, vieno interaktyvaus elemento. Auginkite organiškai.
Įtraukite mokinius nuo pat pradžių. Paklauskite jų, ką jie norėtų matyti tinklaraštyje. Kokio turinio jiems trūksta? Kaip jie norėtų dalyvauti? Jų atsakymai jus nustebins.
Būkite nuoseklūs. Jei sakote, kad skelbisite naują įrašą kiekvieną trečiadienį – darykite tai. Patikimumas kuria pasitikėjimą ir įpročius.
Leiskite mokiniams prisiimti nuosavybę. Kuo daugiau jie gali kurti, spręsti, dalyvauti, tuo labiau jie jaučiasi tinklaraščio dalimi. Tai ne jūsų tinklaraštis – tai bendruomenės tinklaraštis.
Naudokite įrankius, kurie palengvina gyvenimą. Ramunė naudoja Canva grafikoms kurti, Anchor.fm podcast’ams, Google Forms apklausoms. Visi šie įrankiai yra nemokami arba turi nemokamas versijas. Jums nereikia būti dizaineriu ar technologijų ekspertu.
Susieti su programa. Tinklaraštis neturėtų būti papildomas darbas – jis turėtų būti integruotas į jūsų pamokas. Kiekvienas įrašas, kiekviena veikla turėtų atitikti mokymo programos tikslus.
Švenčiaukite sėkmes. Kai mokinys parašo puikų komentarą, sukuria nuostabų darbą, aktyviai dalyvauja – pripažinkite tai. Viešai (jei jie sutinka) ar privačiai. Teigiamas pastiprinimas veikia.
Kai tinklaraštis tampa daugiau nei mokymo įrankiu
Praėjus dvejiems metams, Ramunės tinklaraštis tapo kažkuo daugiau nei tik pamokų papildymu. Jis tapo bendruomene. Buvę mokiniai, jau baigę mokyklą, vis dar skaito įrašus ir kartais komentuoja. Tėvai pradėjo sekti tinklaraštį, norėdami suprasti, ką jų vaikai mokosi. Kiti mokytojai mokykloje pradėjo kurti savo tinklaraščius įkvėpti Ramunės pavyzdžio.
Bet svarbiausia – pasikeitė santykis tarp mokytojos ir mokinių. Ramunė nebėra tik autoritetas, stovintis prie lentos. Ji tapo mentore, bendrakūrėja, žmogumi, kuris mokosi kartu su mokiniais. Tinklaraštis suteikė erdvę autentiškam dialogui, kuriam dažnai nelieka vietos tradicinėje klasėje.
Viena mokinė jai pasakė: „Jūsų tinklaraštis parodė man, kad literatūra nėra tik seni tekstai, kuriuos reikia išmokti egzaminui. Tai gyvi dalykai, kurie kalba apie mus, apie mūsų gyvenimus, apie tai, kas mums svarbu.” Ar galima geriau apibrėžti, kas yra tikras mokymas?
Kai skaitmeniškumas sutinka žmogiškumą
Žinote, kas labiausiai stebina šitoje istorijoje? Ne technologija. Ne įrankiai. Ne net tie 300 procentų. Labiausiai stebina tai, kad Ramunė atrado būdą būti labiau žmogiška per skaitmeninę erdvę. Ji nepasirinko technologijų dėl technologijų. Ji pasirinko jas kaip tiltą – tiltą tarp jos meilės literatūrai ir mokinių pasaulio, kuriame jie gyvena.
Tinklaraštis tapo erdve, kur mokiniai galėjo eksperimentuoti, klysti, atrasti, augti. Kur jie galėjo būti kūrėjais, ne tik vartotojais. Kur jų balsai buvo girdimi ir vertinami. Ir ar ne to mes visi norime iš švietimo?
Ramunė vis dar dėsto tas pačias temas – Donelaitį, Maironi, Marcinkevičių. Bet dabar jos klasėje mokiniai nesėdi kaip zombiai. Jie diskutuoja, ginčijasi, kuria, dalijasi. Jie įsitraukę ne todėl, kad turi būti, o todėl, kad nori būti. Ir tai, mano draugai, yra tikroji švietimo revoliucija.
Taigi jei esate mokytojas, jaučiantis, kad tradicinės pamokos nebeveikia, jei matote savo mokinius atsitraukusius ir nesuinteresuotus – galbūt atėjo laikas pabandyti kažką naujo. Ne todėl, kad tai madinga ar modernu, bet todėl, kad tai gali veikti. Kaip veikė Ramunei. Kaip gali veikti jums. Kartais viskas, ko reikia, yra drąsa pabandyti, kantrybė mokytis ir nuoširdus noras pasiekti tuos jaunus žmones, kurie sėdi jūsų klasėje, žiūrėdami į savo telefonų ekranus ir laukdami, kada gyvenimas taps įdomus.