Nuo mokyklos lentos iki virtualios auditorijos
Kai Rasa Jankūnaitė prieš trejus metus pradėjo rašyti savo pirmąjį tinklaraščio įrašą apie tai, kaip padėti vaikams įsiminti daugybos lentelę, ji nė neįsivaizdavo, kad po metų jos svetainę skaitys dešimtys tūkstančių žmonių. Tada ji buvo paprasčiausiai pavargusi mokytoja, kuri vakare, užsivirusi arbatos puodelį, nusprendė pasidalinti savo patirtimi su kitais pedagogais. Dabar jos tinklaraštis „Mokymasis be streso” pritraukia per 50 tūkstančių unikalių lankytojų per metus, o pati Rasa tapo viena žinomiausių edukacinių turinio kūrėjų Lietuvoje.
Ką ji padarė teisingai? Kaip paprastai mokytojai pavyko pasiekti tokį rezultatą be didelių investicijų, profesionalios komandos ar ankstesnės patirties turinio kūryboje? Šioje istorijoje slypi daug praktinių pamokų visiems, kas svajoja apie savo edukacinį projektą internete.
Pirmieji žingsniai: kai niekas nežino, kad egzistuoji
Rasai pirmieji trys mėnesiai buvo patys sunkiausi. Ji rašė straipsnius, kuriuos skaitė vos keliolika žmonių per dieną – dažniausiai draugai ir kolegos iš mokyklos. Statistika rodė gąsdinančius skaičius: 12 lankytojų, 8 lankytojai, 15 lankytojų. Bet ji tęsė.
„Buvau nusistatusi sau taisyklę – rašyti bent du kartus per savaitę, nesvarbu, ar kas nors skaito, ar ne”, – prisipažįsta Rasa. Ir čia slypi pirmoji svarbi pamoka: nuoseklumas svarbiau už viską. Daugelis pradedančiųjų meta būtent šiame etape, kai rezultatai nematomi, o motyvacija tirpsta kaip sniegas pavasarį.
Rasa rašė apie tai, ką pažinojo geriausiai – apie kasdienį darbą su vaikais, apie iššūkius, su kuriais susiduria tėvai, apie praktinius būdus, kaip padaryti mokymąsi įdomesnį. Ji nenaudojo sudėtingų pedagoginių terminų, nerašė mokslinių traktatų. Jos tekstai skambėjo taip, tarsi kalbėtų su drauge per kavos pertrauką mokytojų kambaryje.
Lūžio taškas: kai vienas straipsnis viską pakeičia
Balandžio mėnesį Rasa parašė straipsnį „10 būdų, kaip padėti vaikui, kuris nekenčia skaityti”. Tai nebuvo teorinis tekstas – ji aprašė konkrečius atvejus iš savo praktikos, pasidalino pokalbiais su vaikais, net įtraukė jų citatų. Straipsnis buvo autentiškas, emocionalus ir labai praktiškas.
Kitą rytą pabundusi ji pamatė, kad straipsnį per naktį perskaitė beveik tūkstantis žmonių. Jis buvo pasidalintas Facebook grupėse tėvams, mokytojų bendruomenėse, net kelios žinių svetainės į jį nurodė nuorodas. Per savaitę šis vienas straipsnis pritraukė daugiau nei 15 tūkstančių skaitytojų.
„Tada supratau, kad žmonėms reikia ne teorijos, o realių istorijų ir praktinių sprendimų”, – sako Rasa. Po šio lūžio ji ėmė dar labiau fokusuotis į konkrečius, sprendžiamus klausimus. Vietoj bendro straipsnio „Kaip motyvuoti vaikus” ji rašė „Ką daryti, kai paauglys atsisako ruoštis kontroliniam” arba „Kodėl jūsų vaikas galbūt nemeluoja apie pamirštas namų darbus”.
Strategija, kuri veikia: klausyk savo auditorijos
Po pirmojo virusinį straipsnio Rasa pradėjo sistemingai rinkti informaciją apie tai, ko jos skaitytojai iš tikrųjų nori. Ji sukūrė Facebook grupę, kur tėvai ir mokytojai galėjo užduoti klausimus. Šie klausimai tapo neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu naujiems straipsniams.
Bet svarbiausia – ji atsakinėjo į kiekvieną komentarą savo tinklaraštyje. Taip, kiekvieną. Net jei tai buvo paprastas „ačiū už straipsnį”. Ši asmeninė komunikacija sukūrė lojalią bendruomenę, kuri ne tik skaitė jos tekstus, bet ir aktyviai jais dalijosi.
Rasa taip pat pradėjo naudoti paprastą, bet efektyvią taktiką: kiekvieno straipsnio pabaigoje ji užduodavo klausimą skaitytojams. „Kokios jūsų patirties su šia problema?”, „Kas jums padėjo panašioje situacijoje?”, „Ar išbandėte ką nors panašaus?”. Komentarų skaičius išaugo kelis kartus, o Google algoritmai mėgsta aktyvią svetainę.
Techninė pusė: nebūtina būti IT specialistu
Vienas dažniausių klausimų, kuriuos Rasa gauna iš kitų mokytojų: „Kaip tu viską susikūrei? Aš nieko nesuprantu apie technologijas.” Jos atsakymas visada tas pats: „Aš irgi nesupratau.”
Rasa pradėjo su nemokama WordPress platforma ir pigiu hostingu, kuris kainavo apie 3 eurus per mėnesį. Pirmaisiais metais ji nenaudojo jokių mokamų įrankių ar papildinių. Dizainą pasirinko iš nemokamų šablonų bibliotekos ir pritaikė pagal savo poreikius žiūrėdama YouTube vaizdo įrašus.
„Pirmieji metai buvo apie turinį, ne apie technologijas”, – pabrėžia ji. Tik kai tinklaraštis pradėjo generuoti stabilų srautą, ji investavo į geresnes technines galimybes: greitesnį hostingą, profesionalesnį dizainą, el. pašto rinkodaros įrankius.
Dabar jos technologijų rinkinys vis dar gana paprastas: WordPress svetainė, Mailchimp el. laiškams (naudoja nemokamą versiją iki 2000 prenumeratorių), Canva grafiniams elementams kurti, Google Analytics statistikai sekti. Viskas kartu kainuoja apie 30 eurų per mėnesį.
Kaip rašyti, kad skaitytų: pamokos iš praktikos
Rasai prireikė laiko suprasti, kokie straipsniai veikia geriausiai. Dabar ji gali aiškiai įvardinti, kas pritraukia skaitytojus:
Pirma, antraštė turi būti konkreti ir žadėti sprendimą. Ne „Apie skaitymo svarbą”, o „Kaip įtikinti 10-metį paimti knygą į rankas: 7 išbandyti būdai”. Žmonės ieško atsakymų į konkrečius klausimus, ne filosofinių apmąstymų.
Antra, pradžia turi įtraukti per pirmas 3-4 sekundes. Rasa dažnai pradeda nuo konkrečios situacijos ar dialogo: „Vakar mama parašė man žinutę: ‘Mano sūnus verkia prieš kiekvieną matematikos pamoką. Kas man daryti?'” Skaitytojas iš karto atpažįsta save arba savo situaciją.
Trečia, struktūra turi būti aiški ir lengvai skaitoma. Rasa naudoja daug tarpinių antraščių, trumpus pastraipas, sąrašus, paryškintą tekstą. Žmonės internete neskaito – jie skenuoja. Jei tekstas atrodo kaip vienas didelis blokas, dauguma paprasčiausiai uždarys puslapį.
Ketvirta, praktiniai patarimai turi būti tikrai praktiški. Ne „skatinkite vaiką skaityti”, o „pasiūlykite vaikui skaityti jums garsiai 10 minučių, kol jūs ruošiate vakarienę – taip jis jaučiasi reikalingas ir naudingas, o ne baudžiamas”.
Socialiniai tinklai: draugas ar priešas?
Rasa prisipažįsta, kad iš pradžių bandė būti visur: Facebook, Instagram, Pinterest, net TikTok. Tai baigėsi tuo, kad ji jautėsi išsekinta ir nebeturėjo laiko pačiam tinklaraščiui.
„Supratau, kad turiu pasirinkti vieną ar du kanalus ir juos daryti gerai”, – sako ji. Dabar ji fokusuojasi į Facebook ir Instagram, kur jos auditorija yra aktyviausia. Bet svarbiausia – socialiniai tinklai jai yra tik priemonė, ne tikslas. Tikslas – atvesti žmones į tinklaraštį, kur jie gali užsiprenumeruoti el. laiškus.
„El. pašto sąrašas – tai vienintelis dalykas, kurį tikrai valdai”, – pabrėžia Rasa. Facebook gali pakeisti algoritmą, Instagram gali užblokuoti paskyrą, bet el. pašto sąrašas visada lieka tavo. Dabar ji turi apie 8 tūkstančius prenumeratorių, kuriems kas savaitę siunčia laišką su naujausiais straipsniais ir papildomomis įžvalgomis.
Jos strategija socialiniuose tinkluose paprasta: ji dalijasi trumpais patarimais, užduoda klausimus, pradeda diskusijas, bet visada nukreipia į pilną straipsnį tinklaraštyje. Kiekvienas įrašas baigiasi nuoroda „Skaityk daugiau čia” arba „Pilną straipsnį rasi tinklaraštyje”.
Pinigai ir tvarumo klausimas
Per pirmuosius metus Rasa neuždirbo nė cento iš savo tinklaraščio. Tai buvo aiškus pasirinkimas – ji norėjo pirmiausia sukurti auditoriją ir pasitikėjimą, o tik paskui galvoti apie monetizaciją.
Antrajame veiklos metais ji pradėjo naudoti Google AdSense reklamą, kuri atnešdavo apie 100-150 eurų per mėnesį. Nedaug, bet užteko padengti technines išlaidas ir šiek tiek kavos. Vėliau pridėjo partnerines nuorodas į knygas ir mokymo priemones, kurias tikrai rekomenduoja – tai pridėjo dar 50-100 eurų per mėnesį.
Bet tikrasis proveržis įvyko, kai ji sukūrė savo pirmuosius skaitmeninius produktus. Pirmiausia tai buvo paprastas PDF vadovas „30 dienų skaitymo iššūkis šeimai” už 9,99 euro. Per pirmą mėnesį ji pardavė 47 kopijas. Tada sekė kiti vadovai, darbalapių rinkiniai, planavimo šablonai.
Dabar, po trejų metų, tinklaraštis generuoja apie 800-1200 eurų per mėnesį iš įvairių šaltinių: skaitmeninių produktų, partnerinių nuorodų, reklamos, retkarčiais – rėmėjų mokesčių. Tai nėra milžiniška suma, bet tai leidžia Rasei dirbti mokykloje ne visą etatą ir skirti daugiau laiko tinklaraščiui ir šeimai.
Kai svajonė tampa darbu: kasdienybės realybė
Rasa dabar skiria tinklaraščiui apie 15-20 valandų per savaitę. Tai nėra lengvas papildomas užsiėmimas – tai tikras darbas, reikalaujantis disciplinos ir laiko valdymo įgūdžių.
Jos savaitė atrodo maždaug taip: pirmadieniais ir antradieniais vakarais ji rašo naujus straipsnius (paprastai du per savaitę). Trečiadieniais redaguoja, prideda nuotraukas, optimizuoja paieškos sistemoms. Ketvirtadieniais rengia socialinių tinklų turinį savaitei į priekį. Penktadieniais atsako į komentarus, el. laiškus, bendrauja su auditorija. Savaitgaliais stengiasi neliesti kompiuterio, nors ne visada pavyksta.
„Sunkiausia buvo nustatyti ribas”, – prisipažįsta ji. Pirmaisiais metais ji atsakinėdavo į žinutes bet kuriuo paros metu, dirbo savaitgaliais, praleisdavo šeimos vakarus prie kompiuterio. Tai vedė į perdegimą. Dabar ji turi aiškias darbo valandas ir laikosi jų. Atsakymai į žinutes gali palaukti iki kito darbo vakaro.
Ji taip pat išmoko sakyti „ne”. Ne kiekvienam bendradarbiavimo pasiūlymui, ne kiekvienai prašymai parašyti straipsnį konkrečia tema, ne kiekvienam projektui. Fokusas – tai raktas į kokybę ir sveikatos išsaugojimą.
Ką darytų kitaip: atvirai apie klaidas
Paklausus, ką ji darytų kitaip, jei galėtų pradėti iš naujo, Rasa nesvyruodama išvardija kelis dalykus.
Pirma, ji anksčiau pradėtų rinkti el. pašto adresus. Pirmaisiais metais ji neturėjo jokios prenumeratos formos – tai reiškia, kad prarado tūkstančius potencialių prenumeratorių, kurie skaitė jos straipsnius, bet paskui dingo ir niekada nebegrįžo.
Antra, ji nuo pat pradžių fokusuotųsi į vieną aiškią nišą. Pirmaisiais mėnesiais ji rašė apie viską – nuo ikimokyklinio ugdymo iki paauglių problemų, nuo matematikos iki menų. Tai padarė tinklaraštį neaiškų ir sunkiai identifikuojamą. Tik vėliau ji susiaurino fokusą į pradinukų mokymąsi ir tėvų-mokytojų bendradarbiavimą.
Trečia, ji investuotų į profesionalią nuotrauką ir logotipą anksčiau. Pirmieji metai su pigiu dizainu ir atsitiktinėmis nuotraukomis iš interneto padarė tinklaraštį mažiau patikimu ir profesionaliu.
Ketvirta, ji anksčiau pradėtų bendradarbiauti su kitais edukacinių tinklaraščių autoriais. Pirmaisiais metais ji dirbo vienui viena, nors bendruomenė ir tarpusavio palaikymas būtų sutaupę daug laiko ir energijos.
Kelias tęsiasi: planai ir svajonės
Dabar, kai tinklaraštis pasiekė 50 tūkstančių skaitytojų per metus, Rasa nesiruošia sustoti. Jos artimiausi planai apima pirmo tikro kurso sukūrimą – ne tik PDF, bet interaktyvų vaizdo kursą tėvams apie tai, kaip padėti vaikams mokytis efektyviau.
Ji taip pat planuoja pradėti podkastą, kur galėtų kalbinti kitus mokytojus, psichologus, vaikus ir tėvus. „Žmonės vis dažniau klauso, o ne skaito”, – sako ji. Bet svarbiausia – ji nori išlaikyti tai, kas padarė jos tinklaraštį sėkmingu: autentiškumą, praktinį naudingumą ir tikrą ryšį su auditorija.
Rasa taip pat pradėjo mentoravimo programą kitiems mokytojams, kurie nori pradėti savo tinklaraščius. „Gavau tiek daug pagalbos iš kitų žmonių, dabar noriu atiduoti”, – sako ji. Kas ketvirtį ji priima 3-5 mentoriavimo klientus ir padeda jiems per tris mėnesius paleisti savo projektus.
Žvelgiant į ateitį, ji svajoja apie didesnį projektą – platformą, kur mokytojai galėtų dalintis savo sukurtais mokymo ištekliais ir uždirbti iš to. Bet tai – tolimesnės ateities planas. Dabar ji fokusuojasi į tai, kas veikia: kokybiškas turinys, autentiška komunikacija, nuoseklumas.
Rasai jos tinklaraštis tapo ne tik papildomų pajamų šaltiniu, bet ir būdu daryti didesnį poveikį nei įmanoma vienoje mokykloje. „Klasėje galiu padėti 25 vaikams per metus. Tinklaraštyje galiu padėti tūkstančiams šeimų”, – sako ji. Ir būtent šis pojūtis, kad jos darbas turi prasmę ir padeda žmonėms, labiausiai motyvuoja ją tęsti.
Jos istorija įrodo, kad nereikia būti technologijų genijumi, turėti didelių investicijų ar specialaus išsilavinimo, kad sukurtum sėkmingą edukacinį projektą. Reikia autentiškos patirties, noro dalintis, kantrybės ir nuoseklumo. O svarbiausia – tikros užuojautos žmonėms, kuriems nori padėti. Visa kita – tik įrankiai ir technikos, kurias galima išmokti pakeliui.