Kodėl verta rizikuoti ir daryti kažką kitaip
Prisipažinsiu atvirai – pirmą kartą organizuodama interaktyvią parodą mokykloje buvau tikra, kad viskas baigsis katastrofa. Vaizduotėje matėsi chaosas, bėgiojantys vaikai ir kolegos, žiūrintys į mane kaip į beprotę. Bet žinot ką? Tai buvo vienas geriausių dalykų, kuriuos kada nors dariau kaip mokytoja.
Tradicinės parodos – tai gražu, tvarkinga, bet dažnai… nuobodu. Vaikai ateina, pažiūri į plakatus ant sienų, paskaito kelias eilutes ir eina toliau. O juk galime kitaip! Interaktyvi paroda – tai kai mokiniai ne tik žiūri, bet liečia, eksperimentuoja, kuria, sprendžia problemas. Tai kai jie išeina iš parodos ne su mintimi „na, buvo nieko”, o su degančiomis akimis ir klausimais „o kaip tai veikia?” arba „o galime dar kartą pabandyti?”.
Suprantu, kad gali atrodyti sudėtinga. Kur rasti laiko? Kaip viską suorganizuoti? Ar tikrai verta? Atsakymas trumpas – taip, verta. Ir tikrai ne taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia tik žinoti nuo ko pradėti ir turėti kelis patikrintus triukus rankoje.
Nuo ko pradėti: idėja ir planavimas be streso
Pirmiausia – atsipalaiduokite. Jums nereikia organizuoti kažko grandiozinio. Pradėkite nuo mažo. Mano pirmoji interaktyvi paroda buvo skirta gamtos mokslams ir užėmė tik du kabinetus. Bet ji buvo tokia sėkminga, kad kitais metais jau visas koridorius virto tyrinėjimų zona.
Pradėkite nuo temos pasirinkimo. Geriausiai veikia tos temos, kurios natūraliai kviečia veikti. Pavyzdžiui, fizikos dėsniai (kas nenori paleisti rutulių ar statyti tiltų?), chemijos eksperimentai, istoriniai įvykiai, kuriuos galima atkurti, literatūros personažai, su kuriais galima „susitikti”. Netgi matematika gali tapti interaktyvia – galvosūkiai, loginės užduotys, geometrinės konstrukcijos.
Kai turite temą, surinkite komandą. Nebūtinai didelę – užtenka 2-3 kolegų, kurie taip pat nori kažko naujo. O dar geriau – įtraukite mokinius į planavimą nuo pat pradžių. Jie turi neįtikėtinų idėjų! Kartą mano septintokai pasiūlė sukurti „laiko mašiną” istorijos parodai – paprastą konstrukciją iš kartono, bet su garso efektais ir šviesomis. Tai tapo parodos hitu.
Planuokite atvirkščiai. Pradėkite nuo datos ir eikite atgal. Jei paroda bus po dviejų mėnesių, pirmą savaitę generuokite idėjas, antrą – paskirstykite atsakomybes, trečią – pradėkite rinkti medžiagas. Nepalikite visko paskutinei savaitei (nors žinau, kad vis tiek taip bus – bent dalies dalykų).
Edukaciniai įrankiai, kurie tikrai veikia
Dabar apie konkrečius dalykus. Kokie edukaciniai įrankiai ir metodai tikrai veikia interaktyviose parodose? Pasidalinsiu tuo, kas man pasiteisino.
**Praktiniai eksperimentai ir stotys**. Tai parodos stuburas. Sukurkite 5-10 skirtingų stočių, kur mokiniai gali kažką padaryti patys. Pavyzdžiui, biologijos parodoje: viena stotis – mikroskopai su paruoštais preparatais, kita – augalų sodinimas, trečia – DNR modelio konstravimas iš spalvotų vamzdelių. Kiekviena stotis turėtų turėti aiškias, trumpas instrukcijas (ne ilgus tekstus!) ir užduotį.
**QR kodai – jūsų geriausi draugai**. Tikrai. Sukurkite QR kodus, kurie veda į trumpus video, papildomą informaciją, testus ar net virtualias ekskursijas. Vaikai juos mėgsta naudoti, o jums tai sutaupo vietos ant plakatų. Be to, galite lengvai atnaujinti informaciją nekeisdami fizinių eksponatų.
**Gamifikacija – ne tik madinga sąvoka**. Sukurkite užduočių lapą arba „paso” sistemą. Mokiniai lanko skirtingas stotis, atlieka užduotis, renka antspaudus ar lipdukas. Pabaigoje – mažas prizas arba sertifikatas. Skamba paprastai, bet motyvacija padvigubėja. Galite net sukurti kelių lygių užduotis – lengvesnes jaunesniems, sudėtingesnes vyresniems.
**Skaitmeniniai įrankiai be komplikacijų**. Nereikia brangios įrangos. Planšetės su Kahoot viktorina apie parodos temą, paprasta programėlė tipo Padlet, kur lankytojai gali palikti savo mintis ar atsakymus, net Google Forms su interaktyvia apklausa. Kartą naudojome Quizizz – vaikai galėjo varžytis realiu laiku atsakydami į klausimus apie parodą.
**Rankų darbo elementai**. Nepamirškit ir analoginių dalykų. Konstruktoriai, dėlionės, galvosūkiai, magnetinės lentos su elementais, kuriuos galima perkelti. Viena mokytoja kolegė padarė didžiulį žemėlapį ant grindų – vaikai turėjo fiziškai vaikščioti po jį, ieškodami atsakymų.
Kaip įtraukti mokinius į kūrimo procesą
Štai kur slypi tikrasis parodos sėkmės raktas – leisti mokiniams būti ne tik lankytojais, bet ir kūrėjais. Kai vaikai dalyvauja kuriant parodą, jų įsitraukimas padvigubėja, o jūsų darbo krūvis sumažėja.
Padalinkite klasę į grupes ir kiekvienai paskirkite vieną stotį ar temą. Duokite laisvę – tegul patys sugalvoja, kaip pristatyti savo temą interaktyviai. Būsite nustebinti, kiek kūrybiškumo turi jūsų mokiniai. Aišku, reikės priežiūros ir gairių, bet ne mikromanagment’o.
Vienas puikus metodas – „ekspertų sistema”. Kai kurie mokiniai tampa konkrečios stoties ekspertais. Jie ne tik padeda ją sukurti, bet ir parodos dieną ten dirba, padeda kitiems mokiniams, paaiškina, kaip viskas veikia. Tai neįtikėtinai kelia jų pasitikėjimą savimi. Matėte devintoko akis, kai jis paaiškina penktokui sudėtingą fizikinį reiškinį ir tas supranta? Tai verta visų pastangų.
Naudokite projektinio mokymosi principus. Duokite mokiniams tikrą problemą spręsti: kaip paaiškinti sudėtingą temą taip, kad būtų įdomu ir suprantama? Kaip sukurti stotį, kuri veiktų be nuolatinės priežiūros? Tegul jie patys ieško sprendimų, eksperimentuoja, klysta ir taiso.
Praktiniai organizaciniai dalykai (arba kaip neišprotėti)
Gerai, turite idėjų, turite entuziastingus mokinius. Dabar apie tai, kaip viską suorganizuoti, kad nebaigtųsi nervų susirgimais.
**Erdvė ir logistika**. Pirmiausia nuspręskite, kur bus paroda. Idealus variantas – erdvi patalpa ar koridorius, kur gali laisvai judėti bent 30 žmonių vienu metu. Jei vietos mažai, galvokite apie rotacijos sistemą – klasės ateina skirtingu laiku. Sukurkite tvarkaraštį ir laikykitės jo (bent iš dalies).
Pagalvokite apie srautus. Kaip žmonės judės per parodą? Ar bus aiškus maršrutas, ar laisvas naršymas? Aš rekomenduoju pusiau struktūruotą variantą – yra rekomenduojama seka, bet ne privaloma. Pažymėkite stotis numeriais ar spalvomis, bet leiskite lankytojams rinktis.
**Medžiagos ir biudžetas**. Gera žinia – interaktyvi paroda nebūtinai brangi. Dauguma dalykų galima padaryti iš perdirbamų medžiagų. Kartonas, plastikinės buteliai, senosios žurnalai – visa tai tampa eksponatais. Prašykite tėvų pagalbos – dažnai jie mielai paaukoja medžiagų ar net padeda konstruoti.
Jei turite biudžetą, investuokite į kelis pagrindinius dalykus: geras spalvotas spausdinimas instrukcijoms, kelias planšetes ar kompiuterius interaktyviems elementams, kokybiškas medžiagas tiems eksponatams, kurie bus daug naudojami. Bet tikrai nereikia tūkstančių eurų.
**Saugumas ir priežiūra**. Labai svarbu. Kiekviena stotis turi būti saugi. Jei yra chemikalų – aiškios apsaugos priemonės. Jei elektros – patikrinta instalacija. Jei kas nors gali nukristi ar sudužti – tvirtai pritvirtinta. Parodos dieną turėkite pakankamai suaugusiųjų prižiūrėtojų – bent vieną kas 2-3 stotis.
Padarykite „ištvermės testą” prieš oficialų atidarymą. Paleiskite vieną klasę kaip testavimo grupę. Pamatysite, kas veikia, kas ne, kas greitai sugenda, kur susidaro kamščiai. Turėsite laiko pataisyti.
Kaip padaryti, kad paroda būtų tikrai edukacinė
Interaktyvumas pats savaime dar nėra mokymasis. Galima turėti šimtą mygtukų spausti, bet jei nėra aiškaus edukacinio tikslo, tai tik pramoga. Kaip užtikrinti, kad jūsų paroda būtų ir įdomi, ir mokanti?
**Aiškūs mokymosi tikslai kiekvienai stočiai**. Prieš kurdami bet ką, užsirašykite: ką mokiniai turėtų išmokti ar suprasti šioje stoty? Pavyzdžiui, ne tik „paspausti mygtuką ir pamatyti šviesą”, bet „suprasti elektros grandinės veikimo principą”. Visi elementai turi tarnauti šiam tikslui.
**Refleksijos momentai**. Po kiekvienos stoties ar parodos pabaigoje duokite mokiniams galimybę apmąstyti, ką jie išmoko. Tai gali būti paprastas klausimynas, diskusija klasėje arba kūrybinė užduotis. Pavyzdžiui: „Nupiešk, kaip veikia tai, ką matei” arba „Paaiškink draugui, ko išmokai”.
**Skirtingų lygių užduotys**. Ne visi mokiniai vienodi. Sukurkite bazinį lygį, kurį gali atlikti visi, ir papildomus iššūkius stipresniems ar labiau susidomėjusiems. Pavyzdžiui, bazinė užduotis – surinkti paprastą grandinę, papildoma – paaiškinti, kodėl ji veikia, ir sugalvoti, kaip ją patobulinti.
**Tarpdalykiniai ryšiai**. Viena geriausių interaktyvių parodų savybių – galimybė sujungti skirtingus dalykus. Istorijos paroda gali turėti matematikos elementų (skaičiavimai, statistika), meno (epochos stilius), geografijos (žemėlapiai). Tai padeda mokiniams matyti, kad žinios nėra izoliuotos.
Technologijos, kurios neapsunkina, o palengvina
Žinau, kad kai kurie mokytojai bijo technologijų. „Per sudėtinga”, „neturiu laiko mokytis”, „o jei neveiks?”. Bet yra technologijų, kurios tikrai paprastos ir labai palengvina gyvenimą.
**Padlet arba Jamboard**. Tai interaktyvios lentos, kur visi gali pridėti savo mintis, nuotraukas, komentarus. Idealus būdas rinkti mokinių refleksijas parodos metu. Sukuriate QR kodą, mokiniai jį nuskenuoja ir gali iš karto rašyti, ką mano ar išmoko. Viskas matoma realiu laiku.
**Canva parodinei medžiagai**. Net jei nesate dizaineris, Canva padės sukurti gražius plakatus, instrukcijas, ženkliukus. Yra nemokama versija su daugybe šablonų. Užtrunka 10 minučių, atrodo profesionaliai.
**Flipgrid video atsiliepimai**. Vietoj rašytinių refleksijų, mokiniai gali įrašyti trumpus video. Jaunesniems tai ypač patinka. Be to, galite sukurti video „sieną” su mokinių įspūdžiais ir parodyti ją pačioje parodoje.
**Augmented Reality (AR) programėlės**. Skamba sudėtingai, bet yra paprastų programėlių tipo Merge Cube ar HP Reveal, kurios leidžia „atgaivinti” plokščius paveikslėlius. Pavyzdžiui, nuskenuoji dinozauro nuotrauką ir jis „išlenda” iš popieriaus 3D formatu. Vaikai pamišę dėl tokių dalykų.
**Klasės valdymo sistemos**. Jei jūsų mokykla naudoja Google Classroom ar panašiai, sukurkite specialų parodai skirtą užduočių rinkinį. Mokiniai gali ten rasti papildomos informacijos, atlikti post-parodos užduotis, dalintis nuotraukomis.
Bet štai svarbiausias patarimas dėl technologijų: naudokite tik tas, kurias patys suprantate ir kurios tikrai prideda vertės. Geriau viena gerai veikianti technologija nei penkios, kurios nuolat stringa.
Kai viskas baigta: vertinimas ir tęstinumas
Paroda įvyko, vaikai laimingi, jūs išsekę bet patenkinti. Kas dabar? Neverskite šios puslapio ir nepamirškite visko. Yra dar keletas svarbių žingsnių.
Surinkite grįžtamąjį ryšį. Ir iš mokinių, ir iš kolegų, ir iš tėvų, jei jie lankė. Paprasta Google Forms apklausa puikiai tinka. Klauskite konkrečių dalykų: kas labiausiai patiko? Kas buvo neaišku? Ką norėtų matyti kitą kartą? Šie atsakymai – auksas jūsų kitai parodai.
Dokumentuokite viską. Darykite nuotraukas, filmuokite video, saugokite planus ir medžiagas. Kitais metais sau padėksite. Be to, gera dokumentacija praverčia rodant mokyklos administracijai, kad jūsų pastangos vertos paramos.
Švęskite su komanda. Organizavote kažką nuostabaus – tai nusipelno pripažinimo. Nebūtinai kažkas didelio, gal tik kavos puodelis ir pokalbis apie tai, kaip viskas vyko. Pripažinkite visų indėlį, ypač mokinių.
Galvokite apie tęstinumą. Gal ši paroda gali tapti metine tradicija? Gal kai kurias stotis galite palikti nuolatinei ekspozicijai? Gal kitos klasės ar mokytojai norės prisijungti kitą kartą? Vienas geras projektas gali tapti mokyklos kultūros dalimi.
Ir dar vienas dalykas – būkite atlaidūs sau. Ne viskas bus tobula. Kažkas neveiks, kažkas užtruks ilgiau, nei planavote, kažkas bus chaotiška. Tai normalu. Svarbu ne tobulumas, o tai, kad mokiniai turėjo galimybę mokytis kitaip, aktyviai, įdomiai.
Kai idėjos virsta tikrove ir visi nori daugiau
Žinot, kas įvyksta po sėkmingos interaktyvios parodos? Mokiniai pradeda klausti: „O kada bus kita?” Tėvai rašo padėkos laiškus. Kolegos, kurie iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, dabar nori žinoti, kaip tai padarėte. Ir jūs pats suprantate, kad nors buvo sunku, nors kartais norėjosi viską mesti, rezultatas buvo vertas.
Interaktyvi paroda – tai ne tik renginys. Tai galimybė pakeisti požiūrį į mokymąsi. Parodyti, kad mokykla gali būti vieta, kur eksperimentuojama, kur klysta ir mokosi iš klaidų, kur smalsumo svarbesnis už teisingą atsakymą. Kur mokiniai yra aktyvūs dalyviai, ne pasyvūs stebėtojai.
Taip, reikia laiko. Taip, reikia pastangų. Taip, kartais bus sunku. Bet kai matote devintoko akis, kuris pagaliau supranta sudėtingą koncepciją, nes galėjo ją išbandyti savo rankomis… Kai matote tylų šeštokę, kuri paprastai nesikalba, bet dabar su entuziazmu aiškina savo sukurtą stotį… Kai matote, kaip visa mokykla gyva, triukšminga, bet mokosi… Tada suprantate, kad tai veikia.
Pradėkite mažai. Nebijokite klysti. Įtraukite mokinius. Naudokite tai, ką turite. Ir svarbiausia – mėgaukitės procesu. Jūsų entuziazmas užkrečia kitus labiau nei bet koks tobulas planas.
Ir kas žino? Gal jūsų pirmoji nedidelė paroda dviejuose kabinetuose po kelių metų taps mokyklos tradicija, į kurią norės prisidėti visi. Gal būsite tas mokytojas, kuris pakeitė mokyklos kultūrą. O gal tiesiog duosite savo mokiniams vieną iš tų patirčių, kurias jie prisimins dar po daugelio metų.
Tad drąsiai – pirmyn kurti, eksperimentuoti ir leisti mokiniams mokytis veikiant. Pasitikėkite manimi, verta.