Kodėl vaikų sveikata prasideda nuo tėvų įpročių
Kai prieš kelerius metus mano draugė Rasa skundėsi, kad jos šešiametis sūnus nuolat serga, o dukra atsisako valgyti bet ką, išskyrus makaronus su kečupu, ji tikėjosi gauti paprastą receptą. Tačiau tikrovė yra tokia, kad vaikų sveikata – tai ne vienas sprendimas ar stebuklingas vitaminas. Tai kasdienių pasirinkimų, šeimos įpročių ir tėvų požiūrio mozaika.
Daugelis tėvų klausia: kaip užauginti sveiką vaiką? Bet gal reikėtų pradėti nuo kito klausimo – kaip patiems gyventi taip, kad vaikai norėtų sekti mūsų pavyzdžiu? Vaikai nesiklauso mūsų paskaitų apie sveiką gyvenimą, bet jie stebi kiekvieną mūsų judesį. Jie mato, ką mes valgome pusryčiams, kaip reaguojame į stresą, ar judame, ar sėdime prie ekranų.
Šiuolaikinė visuomenė sukūrė paradoksą: niekada neturėjome tiek informacijos apie sveikatą, tačiau vaikų nutukimas, psichologinės problemos ir lėtinės ligos tik auga. Gal problema ne žinių trūkume, o gebėjime tas žinias pritaikyti realiame, chaotiškame šeimos gyvenime?
Mityba be dramų ir derybų prie stalo
Pamenu, kaip viena mama pasakojo, kad vakarienės jos namuose virsta tikru mūšio lauku. Derybos dėl kiekvieno šaukšto, prašymai, grasinimas atimti desertą. Skamba pažįstamai? Problema ta, kad mes pavertėme maistą emocine manipuliacija, o valgymą – karu.
Sveika mityba vaikams prasideda ne nuo tobulo valgiaraščio, o nuo santykio su maistu. Jei vaikas mato, kad tėvai su malonumu valgo daržoves, jei šeimoje maistas nėra nei atlygis, nei bausmė – pusė darbo jau padaryta. Bet kaip tai atrodo praktiškai?
Pirma, nustokite dalinti maistą į „gerą” ir „blogą”. Vaikas, kuriam nuolat kartojama, kad saldumynai yra blogi, pradės juos trokšti dar labiau. Geriau kalbėkite apie „kasdienį” ir „šventinį” maistą. Obuoliai, grūdai, daržovės – tai kasdieniai draugai. Tortai, saldainiai – tai šventiniai svečiai, kurie užsuka kartais.
Antra, leiskite vaikams dalyvauti ruošiant maistą. Net trejų metų vaikas gali padėti plauti daržoves ar maišyti tešlą. Vaikai daug noriau valgo tai, ką patys padėjo pasigaminti. Tai ne teorija – tai patikrinta šimtų šeimų praktika.
Trečia, nesiūlykite alternatyvų. Jei vaikas atsisako valgyti tai, kas ant stalo, nesigriebkite kepti kiaušinienės ar gaminti sumuštinio. Paprasčiausiai pasakykite: „Gerai, gal vėliau bus noras.” Vaikai nepamirs valgyti, jei jie tikrai alkani. Bet jie greitai išmoksta manipuliuoti, jei matys, kad tai veikia.
Dar vienas dalykas, kurio daugelis tėvų nesuvokia: vaikų apetitas natūraliai svyruoja. Viena diena jie gali suvalgyti pusę šaldytuvo, kitą – beveik nieko. Tai normalu. Mūsų užduotis – pasiūlyti įvairų, maistingą maistą reguliariais intervalais. Vaikų užduotis – nuspręsti, kiek ir ar valgyti. Kai tėvai perima kontrolę, prasideda problemos.
Judėjimas kaip gyvenimo būdas, o ne užduotis
Fizinė veikla vaikams – tai ne sporto salė ar organizuotos treniruotės, nors ir jos gali būti puikios. Tai pirmiausia natūralus poreikis judėti, tyrinėti, laipioti, bėgioti. Tačiau šiuolaikinis gyvenimas šį poreikį slopina nuo pat mažens.
Kūdikius sodina į vežimėlius, vėliau į automobilius, paskui prie televizorių ir planšečių. Mokykloje vaikai sėdi suoluose, grįžę namo – prie namų darbų. Kur čia vieta judėjimui? Ir tada stebimės, kodėl vaikai nervingi, blogai miega, turi antsvorio.
Sprendimas nėra sudėtingas, bet jis reikalauja tėvų pastangų. Pirmiausia, patys judėkite. Vaikštinėkite, važinėkite dviračiais, žaiskite lauke. Vaikai, kurių tėvai aktyvūs, natūraliai perima šį įprotį. Jei tėvas po darbo gula ant sofos su telefonu, vaikas išmoks, kad taip ir reikia.
Antra, apribokite ekranų laiką ne tik vaikams, bet ir sau. Tyrimai rodo, kad vaikai iki dvejų metų apskritai neturėtų žiūrėti ekranų, vyresni – ne daugiau nei valandą ar dvi per dieną. Bet taisyklė veikia tik tada, kai ją taiko visi šeimos nariai.
Trečia, ieškokite būdų integruoti judėjimą į kasdienybę. Vaikščiokite į darželį ar mokyklą pėsčiomis, jei įmanoma. Žaiskite lauke po vakarienės. Savaitgaliais vietoj prekybos centro rinkitės žygį ar pasivaikščiojimą parke. Tai neturi būti sudėtinga ar brangu – tiesiog nuoseklus pasirinkimas judėti.
Viena mama pasakojo, kad jos šeima įvedė taisyklę: prieš įjungiant televizorių ar kompiuterį, reikia pabūti lauke bent pusvalandį. Iš pradžių vaikai priešinosi, bet po kelių savaičių jie patys pradėjo prašyti eiti į lauką. Kodėl? Nes judėjimas yra natūralu vaikams – mes tik turime netrukdyti.
Emocinė gerovė: tai, apie ką kalbama per mažai
Galime maitinti vaiką ekologišku maistu ir vesti į visas įmanomas sporto sekcijas, bet jei ignoruosime emocinę sveikatą – visa kita bus tuščia. O emocinė gerovė prasideda nuo to, kaip vaikas jaučiasi šeimoje.
Ar jūsų namuose galima būti liūdnam? Ar galima pyktis? Ar galima pasakyti, kad baisu ar neramu? Daugelyje šeimų vaikai gauna žinutę, kad neigiamos emocijos yra nepriimtinos. „Neverki”, „Nėra ko bijoti”, „Nesijaudink” – šie posakiai atrodo kaip paguoda, bet iš tikrųjų jie sako vaikui: tavo jausmai nėra svarbūs, jie neteisingi.
Sveika emocinė aplinka – tai vieta, kur visi jausmai yra priimtini, nors ne visi veiksmai. Vaikas gali pykti ant brolio, bet negali jo mušti. Gali bijoti tamsoje, ir mes padėsime jam susidoroti su baime, o ne liepsime „neišsidirbinėti”. Gali liūdėti dėl prarastos žaislų, ir mes pripažinsime tą liūdesį, net jei mums jis atrodo smulkmena.
Kaip tai atrodo praktiškai? Kai vaikas verkia ar pyksta, pirmiausia pripažinkite jo jausmą: „Matau, kad tau labai pikta”, „Suprantu, kad tau liūdna”. Neišsyk bandykite spręsti problemą ar nuraminti. Tiesiog būkite šalia ir leiskite vaikui jausti. Tai skamba paprasta, bet daugeliui tėvų tai labai sunku, nes mes patys neišmokome būti su savo emocijomis.
Kitas svarbus dalykas – rutina ir nuspėjamumas. Vaikai, kurie žino, ko tikėtis, jaučiasi saugesni. Tai nereiškia, kad kiekviena diena turi būti suplanuota iki minutės, bet pagrindiniai dalykai – miego laikas, valgymų laikas, šeimos ritualai – turėtų būti santykinai pastovūs.
Miegas – paslaptis, kurią visi žino, bet niekas nepraktikuoja
Jei paklausčiau, kas svarbiau vaikų sveikatai – miegas ar vitaminas D, dauguma tėvų atsakytų teisingai. Bet pažiūrėkime į realybę: kiek vaikų gauna pakankamai miego? Kiek šeimų turi nuoseklią miego rutiną?
Vaikai nuo vienerių iki trejų metų turėtų miegoti 11-14 valandų per parą. Ikimokyklinukai – 10-13 valandų. Mokyklinio amžiaus vaikai – 9-11 valandų. Tačiau tyrimai rodo, kad dauguma vaikų miega mažiau. Ir tai ne vien jų kaltė.
Problema prasideda nuo šeimos įpročių. Jei namuose nėra aiškaus vakaro ritualo, jei televizorius veikia iki vėlumos, jei tėvai patys eina miegoti vidurnaktį – vaikai perims tą patį modelį. Miegas nėra jų silpnybė ar tingumas. Tai biologinis poreikis, kurio nepaisymas sukelia rimtų pasekmių: susilpnėja imunitetas, prastėja mokymosi gebėjimai, auga nerimas ir dirglumas.
Ką daryti? Sukurkite vakaro ritualą ir jo laikykitės. Pavyzdžiui: vakarienė, ramus žaidimas, vonia, pasaka, miegas. Tas pats tvarka, maždaug tuo pačiu laiku. Vaikai mėgsta nuspėjamumą – tai jiems padeda atsipalaiduoti.
Išjunkite ekranus bent valandą prieš miegą. Mėlyna šviesa iš ekranų trukdo melatonino gamybai – hormono, kuris padeda užmigti. Taip, tai reiškia, kad ir jūs turėtumėte atsisakyti telefono vakare. Sunku? Žinoma. Bet jei norite, kad vaikai miegotų gerai, patys turite parodyti pavyzdį.
Dar vienas dalykas: miegamasis turėtų būti tamsus, vėsus ir ramus. Ne žaidimų kambarys, ne televizoriaus zona. Vieta, kuri siunčia aiškią žinutę: čia mes ilsimės.
Socialiniai ryšiai ir bendruomenės svarba
Vaikų sveikata – tai ne tik tai, kas vyksta jų kūne, bet ir tai, kas vyksta aplink juos. Vaikai, kurie auga turint stiprius socialinius ryšius, yra sveikesni tiek fiziškai, tiek emociškai.
Bet šiuolaikinis gyvenimas mus izoliuoja. Šeimos gyvena uždarus gyvenimu, kaimynų nepažįstame, giminaičius matome retai. Vaikai auga be draugų kieme, be bendruomenės, kuri juos pažįsta ir rūpinasi. Vietoj to – organizuotos veiklos, kur vaikai susitinka su tais pačiais vaikais tose pačiose kontroliuojamose aplinkose.
Aš nesaku, kad būreliai ar sporto sekcijos blogi. Bet jie negali pakeisti natūralių, spontaniškų santykių. Vaikams reikia laiko tiesiog žaisti su kitais vaikais be suaugusiųjų priežiūros ir organizavimo. Jiems reikia mokytis spręsti konfliktus, derėtis, bendradarbiauti – ir tai vyksta ne treniruotėse, o laisvame žaidime.
Ką galite padaryti? Ieškokite bendruomenės. Gal tai kaimynai su vaikais, gal šeimos iš darželio ar mokyklos, gal vietinė žaidimų aikštelė, kur susitinka tos pačios šeimos. Leiskite vaikams pažinti kitus suaugusiuosius – ne kaip pavojų, bet kaip platesnį pasaulį, kuriame jie gali jaustis saugūs.
Kvieskite vaikus į namus ir lankykitės kituose namuose. Taip, tai nepatogu. Taip, tai reikalauja pastangų. Bet vaikai, kurie turi draugų, kurie jaučiasi priklausantys bendruomenei, yra daug atsparesni gyvenimo iššūkiams.
Medicininė priežiūra: kada tikrai reikia rūpintis
Kalbant apie vaikų sveikatą, negalime ignoruoti medicininės pusės. Tačiau čia svarbu rasti pusiausvyrą tarp perdėtos baimės ir nepagrįsto nerūpestingumo.
Reguliarūs patikrinimai pas vaikų gydytoją yra būtini. Jie leidžia stebėti vaiko augimą, raidą, laiku pastebėti galimas problemas. Bet tai nereiškia, kad turime bėgti pas gydytoją dėl kiekvieno čiaudėjimo.
Viena iš didžiausių šiuolaikinių problemų – antibiotikų piktnaudžiavimas. Daugelis tėvų tikisi, kad gydytojas išrašys antibiotikus dėl kiekvienos peršalimo, nors dauguma peršalimų yra virusinės ir antibiotikai čia nepadeda. Dažnas antibiotikų vartojimas gadina žarnyno mikrobiotą, silpnina imunitetą ir skatina atsparių bakterijų atsiradimą.
Kada tikrai reikia kreiptis į gydytoją? Jei vaikas turi aukštą temperatūrą, kuri nepraeina kelias dienas, jei jis sunkiai kvėpuoja, jei atsiranda išbėrimas ar keisti simptomai, jei jis neįprastai apatiškas ar dirglus. Bet įprastas kosulys ar slogutis, kuris praeina per savaitę – tai normali imunitetų sistemos reakcija, ne priežastis gelbėtis vaistais.
Dar viena tema – vakcinacija. Nepaisant visų mitų ir baimių, vakcinos yra vienas saugiausių ir efektyviausių būdų apsaugoti vaikus nuo pavojingų ligų. Jei turite abejonių, kalbėkitės su gydytoju, skaitykite mokslinius tyrimus, o ne Facebook įrašus.
Kai viskas susideda į vieną paveikslą
Grįžkime prie tos draugės Rasos, kurią minėjau pradžioje. Po kelių mėnesių, kai ji pradėjo keisti šeimos įpročius – ne viską iš karto, bet po truputį – situacija pasikeitė. Sūnus pradėjo mažiau sirgti, kai šeima daugiau laiko pradėjo leisti lauke ir sumažino cukraus kiekį. Dukra pradėjo valgyti įvairiau, kai Rasa nustojo daryti iš maisto problemą ir leido jai padėti virtuvėje.
Ar tai buvo lengva? Ne. Ar buvo dienų, kai viskas griuvo? Žinoma. Bet štai kas svarbu: sveiki vaikai neužauga per naktį, ir ne dėl vieno taisyklingo sprendimo. Jie auga šeimose, kur tėvai patys rūpinasi savo sveikata, kur maistas yra malonumas, o ne mūšio laukas, kur judėjimas yra natūralus, o emocijos – priimtinos.
Mes gyvename laikais, kai informacijos apie sveikatą yra per daug, ir tai paradoksaliai mus paralyžiuoja. Mes ieškome tobulų sprendimų, idealių valgiaraščių, stebuklingo režimo. Bet tikrovė paprasta: vaikams reikia gero maisto, judėjimo, miego, meilės ir saugumo. Viskas kita – tik detalės.
Jei šiandien padarytumėte tik vieną pokytį – kokį jis būtų? Gal pradėtumėte valgyti pusryčius kartu kaip šeima? Gal išjungtumėte televizorių vakarienės metu? Gal eitumėte pasivaikščioti po darbo vietoj sofa ir telefono? Nepuolkite keisti visko iš karto. Pasirinkite vieną dalyką ir laikykitės jo. Kai tai taps įpročiu, pridėkite kitą.
Vaikų sveikata – tai ne pasiekimas, o kelionė. Ir geriausia, ką galite padaryti savo vaikams, – tai patiems gyventi taip, kaip norėtumėte, kad jie gyventų. Ne dėl to, kad turite būti tobuli, o dėl to, kad vaikai mokosi ne iš mūsų žodžių, bet iš mūsų gyvenimo.