Mokytojos darbas iš šalies dažnai atrodo kaip sėdėjimas prie stalo ir knygų vartymas. Realybėje tai viena fiziškai ir emociškai sunkiausių profesijų – per dieną reikia pastoviai kalbėti, stovėti, judėti tarp suolų, sekti dešimtis vaikų vienu metu ir dar spėti reaguoti į netikėtas situacijas. Nenuostabu, kad balso stygos, stuburas ir nervų sistema kenčia pirmiausia. Bet yra keletas paprastų dalykų, kuriuos galima daryti tiesiog pamokos metu, nelaukiant vakaro ar savaitgalio, kad kūnas atsipalaiduotų bent kiek.
Balsas – įrankis, kurį lengva pamiršti tausoti
Mokytojai kalba vidutiniškai 4-6 valandas per dieną, dažnai pakeltu tonu, kad pasiektų visą klasę. Tai apkrauna balso stygas kur kas labiau nei įprastas pokalbis. Verta pamokos metu pabandyti kalbėti šiek tiek žemesniu registru, ne aukštesniu – aukštas tonas greičiau nuvargina balso aparatą. Taip pat naudinga daryti trumpas pauzes tarp sakinių, ne tik kad mokiniai suprastų informaciją, bet ir kad balso stygos turėtų sekundę atsikvėpti.
Kitas dalykas, kurį dažnai ignoruojame – vandens gėrimas. Ne po pamokos, o per pamoką. Gurkšnis vandens kas 15-20 minučių palaiko gerklės drėgmę ir sumažina balso perkrovą per dieną.
Stuburas kenčia tyliai, bet ilgai
Stovėjimas prie lentos, lenkimasis prie mokinio suolo, nešiojimas krūvų sąsiuvinių – visa tai kaupiasi metų metais. Viena paprasta taisyklė: keisti padėtį kas 20-30 minučių. Jei visą pamoką stovima, verta atsisėsti bent kelioms minutėms, ir atvirkščiai. Kūnas nemyli monotonijos.
Kai reikia pasilenkti prie mokinio, geriau tai daryti sulenkiant kelius, ne stuburą – tai skamba kaip smulkmena, bet per dešimt metų tokia smulkmena gali nulemti, ar turėsi lėtinį nugaros skausmą, ar ne.
Taip pat naudinga trumpam atsistoti ant kojų pirštų ar pasistiebti pertraukų metu klasėje – tai atpalaiduoja įtampą juosmens srityje, kuri kaupiasi nuo ilgo stovėjimo vienoje vietoje.
Nervų sistema – tas, kuris dažniausiai lieka nepastebėtas
Mokytojo darbas reikalauja nuolatinio dėmesio pasiskirstymo – vienu metu reikia stebėti drausmę, aiškinti medžiagą, vertinti atsakymus ir spėti pastebėti, kas vyksta paskutiniame suole. Tai išsekina nervų sistemą greičiau nei fizinis darbas.
Vienas paprastas būdas – trumpas kvėpavimo pratimas prieš pamoką arba per pertrauką. Kelios giliai įkvėptos ir lėtai iškvėptos oro dozės sumažina kortizolio, streso hormono, lygį. Tai užima vos minutę, bet padeda „perkrauti” nervų sistemą prieš kitą pamoką.
Taip pat verta leisti sau trumpas tylos pauzes klasėje – kai mokiniai dirba savarankiškai, nebūtina tuo metu ką nors organizuoti ar tikrinti. Tos kelios minutės tylos yra mikroatsipalaidavimas, kurio nervų sistema tikrai laukia.
Kūno kalba ir judesys – nepastebimas, bet veiksmingas įrankis
Vaikščiojimas po klasę ne tik padeda valdyti drausmę, bet ir yra mikro-mankšta stuburui bei kraujotakai. Sėdėjimas ilgą laiką vienoje vietoje kenkia labiau nei atrodo, todėl net trumpas pasivaikščiojimas tarp suolų per savarankiško darbo laiką atlieka dvigubą funkciją.
Vietoj išvadų – maža kasdienė revoliucija
Nė vienas iš šių septynių būdų nereikalauja papildomo laiko ar specialios įrangos. Reikia tik atkreipti dėmesį – gurkšnis vandens, giliau įkvėptas oras, pasikeista padėtis, žemesnis balso tonas. Tai maži veiksmai, kurie per savaitę atrodo nereikšmingi, bet per metus tampa skirtumu tarp mokytojo, kuris išeina iš profesijos su lėtiniu nuovargiu, ir to, kuris sugeba dirbti mylimą darbą ilgus metus nesijausdamas visiškai išsunktas.
Sveikata mokytojo darbe nėra prabanga – tai investicija, kurią reikia daryti kasdien, mažomis dozėmis, tiesiog pamokos metu.